"Gyvename teisinėje valstybėje, todėl buvau įsitikinusi, jog 2003 metų gegužės 15 dienos Vilniaus apygardos teismo sprendimas padės tašką šioje istorijoje. Deja, "juodųjų politikos technologų" tai nesustabdė. Belieka tikėtis, jog visuomenei bus suteikta galimybė sužinoti tiesą", - sako signatarė.

Anot K. Prunskienės, ryžtis šiam žingsniui nebuvo lengva - slėgė atsakomybė dėl liudininkų saugumo. Vienas iš liudininkų dar šmeižto akcijos pradžioje buvo žiauriai sumuštas, grasinta susidoroti ir su kitais šeimos nariais. Kiti liudininkai taip pat buvo įvairiais būdais bauginami.

"Daugelį metų besitęsianti šmeižto kampanija nuolat suaktyvėja rinkimų metu. Meluojant, tendencingai spekuliuojant informacija visuomenei pateikiamos vis naujos tariamo bendradarbiavimo "aplinkybės". Noriu padėti galutinį tašką šioje istorijoje - gyventi nuolat šmeižiamai yra skaudi ir sunki našta tiek man, tiek mano šeimai. Visuomenė pagaliau turi sužinoti tiesą" - sakė Nepriklausomybės akto signatarė.

K. Prunskienės teigimu, legendos apie "Šatriją" pradėtos kurti dar pirmaisiais mūsų valstybės nepriklausomybės metais. 1990 m. prasidėjęs viešas puolimas ir šmeižtas, teismų maratonas tęsiasi jau devyniolika metų.